Kaip kelio ženklai mums nurodo, kaip ir kur važiuoti, taip įvairūs ženklinimai leidžia teisingiau pasirinkti produktus. Prekybos centrų lentynose jų galima rasti įvairių – pavyzdžiui, ekologiškas ar nacionalinės kokybės produktas. Tiesa, yra ir kitų nuorodų – tų, kurios atpažįstamos visoje Europos Sąjungoje. Kas yra šios nuorodos, kokie gaminiai jas gauna ir kuo jie naudingi, pasakoja Žemės ūkio ministerijos Maisto pramonės ir kokybės skyriaus patarėjas Rolandas Valatkevičius.

Galimi trys skirtingi žymėjimai

Gaminiai gali gauti vieną iš trijų Europos Sąjungoje atpažįstamų ženklinimų: saugomos kilmės vietos, saugomos geografinės ir tradicinių garantuotų gaminių nuorodas.

„Iš esmės, šitoje sistemoje saugomų nuorodų saugomas yra pavadinimas, o ne pats produktas. Tad, kai mes sakome saugoma geografinė nuoroda, saugoma kilmės vietos nuoroda arba garantuotas tradicinis gaminys, omenyje turime pavadinimą, pavyzdžiui, lietuviškas sūris „Liliputas“ arba lietuviškas varškės sūris. Kaip sufleruoja ir patys pavadinimai, saugomos geografinės nuorodos turi būti susijusios su vietove. Kai mes kalbame apie geografines nuorodas, ja pažymėtas gaminys, jo ypatybės, skonio savybės turi būti susijusios su konkrečia geografine vietove – ar tai bus Ispanija, kaimas Lietuvoje, tačiau mes turime įrodyti šių veiksnių ir vietos ryšį“, – aiškina specialistas.

Jis priduria, kad garantuotas tradicinis gaminys yra atsietas nuo geografinės vietovės, tačiau susijęs su tradiciniu produkto gamybos būdu. Tarkime, „Lietuviškas skilandis“ – labai seniai, tradiciniais metodais gaminamas mėsos gaminys. Pasak R. Valatkevičiaus, būtent šie tradiciniai metodai suteikia jam ypatingumą.

Žemės ūkio ministerijos Maisto pramonės ir kokybės skyriaus patarėjas pabrėžia, kad norint, jog jūsų gaminys būtų pažymėtas šia nuoroda, pavadinimas turi būti vartojamas ne mažiau kaip 30 metų, gaminamas naudojant tradicines žaliavas, tradiciniu būdu. Taip pat produktas turi pasižymėti tokiomis savybėmis, kurios jį aiškiai išskiria iš kitų tos pačios kategorijos gaminių.

„Saugoma kilmės vietos nuoroda yra pavadinimas, kuriuo apibūdinamas produktas, kurio kilmės vieta – konkreti geografinė vietovė, jo kokybė arba savybės priklauso nuo būtent tos geografinės aplinkos. Be to, visi gamybos etapai, įskaitant ir žaliavų gavybą, yra atliekama toje pačioje vietovėje. Tuo tarpu, saugomos geografinės nuorodos reikalavimai ne tokie griežti – sakykime, žaliavas galima atsivežti iš kitų vietų. Tačiau bent vienas gamybos etapas turi būti atliekamas toje konkrečioje geografinėje vietovėje“, – skirtumus tarp nuorodų aiškina pašnekovas.

Nauda ne tik gamintojams, bet ir vartotojams

R. Valatkevičius atskleidžia ir priežastis, kodėl verta registruoti produktų pavadinimus viename iš trijų registrų.

„Tarkime, turime sūrį feta – dauguma žino, kad jis gali būti kilęs tik iš Graikijos. Tačiau pasaulyje jo padirbinių – labai daug. Tai vienas dalykas, nuo ko apsaugo šių nuorodų sistema: pavadinimai saugomi nuo bet kokio imitavimo. Pavyzdžiui, negali būti sūris kaip „Liliputas“ ar panašus į jį. Joks kitas gaminys negali to pavadinimo naudoti kaip savo identifikatoriaus. Ši apsauga galioja tiek Europos Sąjungoje, tiek trečiosiose šalyse, su kuriomis ES yra sudariusi sutartis – pavyzdžiui: Kanada, Gruzija, Šveicarija“, – pasakoja jis.

Pašnekovas priduria, kad užregistravus produkto pavadinimą, vartotojui atskleidžiamas gaminio išskirtinumas.

„Tai bet kokiu atveju atkreipia vartotojo dėmesį. Jeigu vartotojas nori daugiau sužinoti apie produktą, jo išskirtinumą, tai gali perskaityti šių nuorodų registre. Jame galima rasti visas produkto specifikacijas. Be to, vartotojas irgi pažįsta tą ženklą, žino, kad gaus būtent norimą produktą, o ne panašų“, – aiškina R. Valatkevičius.

Kokybės užtikrinimui – griežta kontrolė

Už šių nuorodų registravimą Lietuvoje atsakinga Žemės ūkio ministerija. Jos duomenimis, šiuo metu Europoje saugomos kilmės vietovės registre yra tik vienas lietuviškas produkto pavadinimas – Seinų/Lazdijų krašto medus. Tuo tarpu, saugomos geografinės nuorodos registre yra kiek daugiau – šeši produktai: Daujėnų naminė duona, lietuviškas varškės sūris, sūris „Liliputas“, midus „Stakliškės“, sūris „Džiugas“ ir Kaimiškas Jovarų alus. Garantuotų tradicinių gaminių registre užregistruoti du lietuviški produktų pavadinimai – mėsos gaminys „Lietuviškas skilandis“ ir „Žemaitiškas kastinys“.

Tiesa, nors šios nuorodos suteikia privalumų tiek vartotojui, tiek gamintojui, R. Valatkevičius užsimena, kad sulaukiama ne itin didelio gamintojų, norinčių viename iš trijų registrų užregistruoti savo produkto pavadinimą, susidomėjimo. Jo manymu, taip gali būti dėl gana ilgos registravimo procedūros.

„Nuorodos suteikimo procedūra nėra labai paprasta. Pavyzdžiui, kaimiško avarų alaus gamintojai įregistravimui kreipėsi 2016 metais, o į registrą buvo įtrauktas 2019. Kol produktas yra užregistruojamas, jo paraiška nacionaliniu lygiu nagrinėjama apie 4 mėnesius – jis turi praeiti įvairias procedūras. Pavyzdžiui, norint užregistruoti „Liliputo“ sūrį, visi Lietuvos sūrių gamintojai turi pasisakyti, kad neprieštarauja. Jeigu viskas tvarkoje – tas pačias procedūras turi praeiti Europos Sąjungos lygmeniu“, – pasakoja jis.

Taip pat užregistruoti produktai turi griežtą kontrolę – jų gamintojai kasmet sulaukia patikrinimų iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos. „Kai produktui suteikiama saugoma nuoroda, jis turi būti gaminamas pagal specifikacijoje aprašytus kriterijus. Tad, norint užtikrinti, kad, pavyzdžiui, „Džiugas“ yra tikrai gaminamas, kaip turėtų būti gaminamas, veterinarijos specialistai kasmet važiuoja pažiūrėti“, – pasakoja specialistas.