Naujienos

2020.05.18

Specialistė apie įpročių keitimą: valios gali neužtekti – svarbu suprasti emocijas

Sveikų įpročių diegimas vaikams – nelengva užduotis tėvams. Su dar didesniu iššūkiu susiduria kiekvienas, besistengiantis pakeisti jau įsišaknijusius vaikų mitybos įpročius. Pasak psichologės–psichoterapeutės Redos Rizgelytės-Viskontienės, įpročius lemia tiek aplinka, tiek genetika, o sveiko požiūrio į mitybą formavimą būtina pradėti vos tik vaikui gimus.

– Kokie veiksniai žmogui padeda įprasti kažką daryti, arba priešingai – nustoti daryti tai, kas yra žalinga?
– Veiksnių, kodėl įpratome kažką daryti, gali būti labai daug. Nemaža dalis žmonių neketino tapti užkietėjusiais rūkaliais, bet tapo. Didelė dalis lieknų žmonių tokie yra, nes turi gerus valgymo, judėjimo, emocijų reguliavimo ir kt. įpročius. Tai, ką šnekamojoje kalboje vadiname prastu arba geru įpročiu, psichologui yra visa įpročių ir įsitikinimų grandinė, tad ne viskas taip paprasta.

– Papasakokite apie įpročių grandinę plačiau. Kas tai yra?
– Neuromokslininkė Ann Graybiel beveik dešimtmetį tyrinėjo įpročių formavimąsi ir pastebėjo, kad šiam procesui svarbūs trys žingsniai. Jie ir yra įpročių grandinė. Pirmas žingsnis – signalas. Pavyzdžiui, atėjus kuriai nors valandai, suprantame, kad laikas eiti miegoti. Kitaip tariant, tai yra signalas, skatinantis smegenis pereiti prie savotiško „autopiloto“ ir nurodantis, kokį įprotį pasirinkti. Antras žingsnis – įprastas elgesys – tarkime, dantų valymas. Trečias žingsnis – atlygis. Juo galėtų būti burnos švara ir malonus mėtų skonis po dantų valymo, nes būtent tai lemia, ar smegenys įsimins, kad šį ciklą verta kartoti.

Jei tokį ciklą pakartosime daug kartų, veiksmai taps beveik automatiniai. Beveik automatiniai, nes joks įprotis netampa tokiu automatišku kaip pavyzdžiui, širdies plakimas ar virškinimas. Visgi, signalas ir atlygis taip susipina, kad smegenyse susiformuoja mintinė reprezentacija, ką subjektyviai išgyvename kaip troškimą ar stiprų lūkestį.

– Kada, jūsų nuomone, tėvai turėtų pradėti rūpintis gerų įpročių diegimu savo vaikams?
– Geras įprotis – labai plati sąvoka. Kiekviename vaiko raidos etape svarbūs vis kiti įpročiai. Pavyzdžiui, valgymo įpročiai formuojasi nuo pat gimimo ir gali būti keičiami bet kuriame amžiuje. Manau, vienas svarbiausių dalykų auginant naujagimį, o vėliau kūdikį – ne tiek ugdyti įpročius, kiek tenkinti emocinius poreikius ir atsižvelgti į mažylio siunčiamus signalus. Pavyzdžiui, vienas iš svarbiausių įgūdžių yra atpažinti savo sotumo ir alkio signalus. Tokio įgūdžio neturėjimas vėlesniame amžiuje gali prisidėti prie daugybės sunkumų – nuo nutukimo iki valgymo sutrikimų. Tad, jei vaiko poreikiams jautri mama pastebi, kad mažylis jau pavalgė ir siunčia sotumo signalus, maitinimas turi pasibaigti. Tokiu būdu, nuo pat mažumės klojame pamatus geriems valgymo įpročiams – nustoju valgyti, nes esu sotus, o ne todėl, kad lėkštėje nebėra maisto.

Svarbu ir geri tėvų įpročiai, įsitikinimų sistema. Galiu būti trisdešimtmetis ir vis dar tikėti savo mama, kuri teigia, kad valgyti reikia tol, kol lėkštėje neliks maisto, net jei tai turi man pasekmių – nutukimą.

– Kalbant apie maistą ir sveikos mitybos pasirinkimą – dažnai šioje srityje gerus įpročius ugdyti itin sunku. Kodėl žmonės dažnai susiduria su sunkumais, norėdami įprasti valgyti sveikai?
– Dauguma žmonių, kurie kreipiasi į psichoterapeutą dėl nutukimo ar valgymo sutrikimo – vadinasi, neturėjo sveikų valgymo įpročių – dažnai mano, kad jiems tiesiog trūksta valios ir ateina jos treniruoti. Visgi, remdamasi mokslu, aš turiu pasakyti žmogui, kad pasekmės, kurias jis šiuo metu patiria, nėra tik ribų sau brėžimo klausimas. Neįmanoma sau nubrėžti ribos nemokant reguliuoti emocinių būsenų. Jei noriu kažką keisti, tikrai susidursiu su diskomfortu, tad, reikės mokėti ir jį toleruoti. Tai, ką laikome įpročio stoka, iš tiesų, yra visa grandinė įvairių įpročių, kuriuos reikia pakeisti. Keisti teks ir savo įsitikinimus. Šių ir kitų įgūdžių jus gali išmokyti kognityvinės bei elgesio ar schemų terapijos specialistas, ypač, jei specializuojasi ir domisi valgymo elgesiu, įpročių formavimu ar valia.

– Pakalbėkime apie ikimokyklinio amžiaus vaikus. Kaip jie suvokia įpročius? Kas turėtų ir galėtų padėti išugdyti teisingus įpročius?
– Kai kurių įpročių formavimą pradedame iki vaiko verbalinės kalbos susiformavimo. Pavyzdžiui, maitinimo, vėliau – maitinimosi, emocijų reguliavimo. Visi jie neabejotinai turės įtakos suaugus, net jei to ir neprisiminsime.

Vienas garsiausių mokslininkų, tyrinėjusių savikontrolę – Walter Mishel – pastebėjo, kad vaikai iki ketverių negali atidėti malonumo poreikio jausmo, tad, to tikėtis iš ikimokyklinuko taip pat neverta. Tokio amžiaus vaikas tenkins savo malonumo poreikį, kol tą leis jį auginantys žmonės. Vaikai, kaip ir suaugę, retai persivalgo grikių košės, tačiau dažnai – ledų. Remiantis beveik pusės šimtmečio ilgalaikių tyrimų rezultatais, kuo geriau vaikas moka atidėti malonumą būdamas ketverių, tuo sėkmingesnis žmogus jis tampa gyvenime – turi daugiau santaupų, daugiau uždirba, rečiau skiriasi, turi viršsvorio ar cheminių priklausomybių.

– Dažnai tėvai imasi „ribų brėžimo“ auklėjimo – aiškiai nubrėžia taisykles, kurių vaikai privalo paisyti. Kaip vertinate tokį būdą?
– Nors ribų brėžimas tampa labai aktualiu ugdymo uždaviniu, tačiau ribos vaikas nemokės laikytis, kol neišmoks reguliuoti savo emocijų. Vaikas to niekaip neišmoks, jei neatpažins emocijų. O jų jis niekaip neatpažins, jei, visų pirma, neatpažins savo kūno pojūčių. Tad, kuo geriau mes patys atpažįstame savo pojūčius, emocines būsenas, tuo geriau išmokysime atpažinti vaikus. Čia kaip su namo statymu. Negali pastatyti tvirto namo be tvirtų pamatų. Todėl savęs ir įvairių pojūčių bei emocijų atpažinimas – pamatai, o įpročiai – tik namo sienos. Labai prasmingas dabar vis populiarėjantis dėmesingumo (angl. mindfulness) ugdymas nuo ikimokyklinio amžiaus iki pat suaugusio žmogaus gyvenimo.

– Ką reikėtų daryti, jei vaikas atsisako laikytis jam nurodytos rutinos?
– Į šį klausimą nėra vieno atsakymo ar tinkamo „recepto“. Būtina aiškintis, kas nutiko ir kaip vaikas jaučiasi, kodėl jis atsisako laikytis rutinos ir toliau ieškoti būdų, kaip tinkama nubrėžti ribas. Kartais padeda ugdytojų sumanyti įvairūs paskatinimai ir apdovanojimai, kartais – kiti sprendimai.

– Žinoma, kad paauglystėje jaunuoliai dar sunkiau paklūsta taisyklėms ir nurodytiems įpročiams. Kas vyksta su jaunu žmogumi paauglystėje, jog atsiranda toks didelis noras priešintis rutinai? O, galbūt, kaip tik augančiai asmenybei yra tinkamas laikas diegti gerus įpročius?
– Paauglystėje ir toliau labai svarbus besikeičiančio kūno, besikeičiančių emocijų, santykių pažinimas. Paauglystėje žmogui tėvų parama, supratimas bei ribos ne mažiau svarbu, nei vaikui. Juk keičiasi ne tik jo endokrininė sistema, kūnas, bet ir smegenys – jos auga ir bręsta. Jaunuolio emocijos tampa tokios pats stiprios, išsivysčiusios kaip suaugusio žmogaus, tačiau smegenų dalys, atsakingos už emocijų valdymą, savireguliaciją dar nėra tokios subrendusios. Įsivaizduokite, jog turite itin galingą variklį ir visai nemokate jo valdyti.

Daugiau naujienų

Obelys daugiabučio balkone: jei pasodinsite šį pavasarį, vaisius galėsite ragauti jau rudenį

Pavasaris – puikus metas sėti daržoves bei vaisius, tačiau, skirtingai nei daugelis galvoja, tai galima daryti ne tik darže, bet ir savo namų balkone. Kraštovaizdžio specialistas ir agronomas Tautvydas...

Patarimai, norintiems mažiau švaistyti maistą: pirmiausia – pasitikrinkite, ką turite savo virtuvės spintelėse

Ne paslaptis, kad daug maisto, kurį įsigijame prekybos centruose, galiausiai, tiesiog išmetame. Priežastys gali būti įvairios – blogai apskaičiuojamas maisto produktų poreikis, prastas maisto planavimas...

Sveikatai palankus maitinimasis: kodėl jį turime ugdyti nuo pat mažumės?

Norint, kad vaikas užaugtų sveikas, stiprus, o jo vystymas būtų sklandus, privalome užtikrinti ir visapusiškai subalansuotą mitybą. Tiksliau – sveikatai palankų maitinimąsi, kuris užtikrina, kad žmogus...

Renginių kalendorius

Naudingos nuorodos