Morkos – viena dažniausiai sutinkamų daržovių ant lietuvių stalo. Virš 10 metų ūkininkaujanti ir daugiau nei 30 skirtingų daržovių ekologiniame ūkyje auginanti Ieva Stragytė teigia, kad morkos – ne tik vienos brangiausių ekologiškų daržovių, bet ir labai reiklios – būtina drėgmė, saulė bei ypatingas žmogaus rūpestis.

Užauginti morką reikia ne tik rankų darbo, bet ir kantrybės

Anot ūkininkės, ruošiantis auginti morkas, svarbiausia – žemės įdirbimas. „Mes ją ruošiame ne tik rudenį, bet ir pavasarį – dirbame, naikiname žoles. Morkas auginti – sudėtingiausia, nes jas reikia anksti sėti. Svarbiausia – iki Joninių. Pirmąją sėją jau darėme kovo pabaigoje – kai žemė šyla ir galima įvažiuoti į dirvą. Pagrindiniai sėjimai vyksta gegužę, kartais – ir birželio mėnesį“, – pasakoja I. Stragytė.

Ji teigia, kad kuo geresnę veislę sėji, tuo svarbesnės geros meteorologinės sąlygos.

„Morkos – ypač reiklios. Pirmam sudygimui būtina drėgmė, svarbu laiku atlikti pirmą ravėjimą, kad spėtų išdygti ne žolės, o morkytė. Vos pasimato morka – mes jau ravime. Be to, svarbu, kad žemė jau būtų įšilusi – siektų bent 8-10 laipsnius“, – teigia ūkininkė.

Pirmojo morkų derliaus bus galima tikėtis jau šią vasarą – per Jonines, o gausesnio – liepos pradžioje. Kaip teigia pati ūkininkė, morkos – nepakeičiama kasdienės lietuviškos virtuvės dalis ir vitaminų šaltinis. „Morkos – puikus karotino ir vitamino A šaltinis. Jokia sriuba neapsieina be morkų. Skanu ir užkandžiams, patinka net vaikams“, – kalba I. Stragytė.

Skoniui lemia saulė – ne veislė

Nors gali pasirodyti, kad parduotuvėje parduodamos morkos – vienodos, iš tiesų, daržovė pasižymi veislių įvairove. „Iš esmės, mes renkamės pagal derliaus ankstyvumą ir tai, kam jos skirtos. Pirmiausia sėjame ankstyvąsias, po to – vėlyvąsias. Tiesa, jos skiriasi ir skoniu. Vienos yra saldesnės, kitos – mažiau“, – tikina ūkininkė.

Ji priduria, kad morkų saldumas dažnai priklauso ne nuo veislės, o saulėtų dienų. Ir, nors Lietuva jomis pasigirti negali, morkoms – pakanka.

Parduotuvėse dažnas pirkėjas renkasi mažas morkytes – užkandžiams ar salotoms. Tiesa, mažas dydis išgaunamas ne tik auginant specialią veislę, bet ir apdirbant.

„Veislės specifika tokia, kad morkytės užauga labai plonos ir ilgos, o tada jas specialiomis mašinomis nušlifuoja ir deda į maišelius. Mūsų ūkyje, jei norime mažesnių morkyčių, tiesiog rauname jaunesnes“, – pasakoja pašnekovė.

Ekologinio ūkio iššūkiai – darbo jėgos trūkumas ir piktžolės

Prieš dešimtmetį ūkininkauti pradėjusi Ieva Stragytė teigia, kad šiais metais, dėl darbo jėgos trūkumo, teks mažinti auginamų daržovių kiekį, o didžiausi ekologinio ūkio iššūkiai – galinčių dirbti rankų trūkumas ir piktžolės daržovėse.

„Su grūdais – paprasčiau, tačiau šalia daržovių augančias piktžoles ravėti reikia rankomis. Be to, ekologiniame ūkyje gerokai daugiau mechaninio darbo – negali daržovių tiesiog apipurkšti pravažiavęs su traktoriumi. Mums neužtenka dviejų žmonių – ūkyje dirba 10, o sezono metu – iki 20 darbuotojų“, – ekologinio ūkio ypatumus pabrėžia I .Stragytė.

Tiesa, morkos – viena brangiausių auginamų daržovių: „Ekologiškai morkas išauginti yra labai brangu. Net jei pereitume prie robotizacijos, vis tiek būtų brangu, nes technologija – nepaprasta.“

Pasak ūkininkės, pramoniniu būdu morkas auginti labai sudėtinga, bet, jei yra galimybė užsiauginti pačiam, reikia nepamiršti kelių dalykų. „Svarbu neapsėti per tankiai, laikytis rekomenduojamo atstumo – apie 3–5 cm, o jei apsėsite per tankiai – pradygus jas teks praretinti“, – pataria ūkininkė Ieva Stragytė.